1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum
?iuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei
(civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives, quirites). Todel ?i teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji neliete tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.
Svetim?aliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos dalis
– ius peregrinorum.
Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai i? esmes R. valstybe buvo R. miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis nauja R teises at?aka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke specialus magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium buvo ne tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile, peregrinorum ir gentium neteko reik?mes.

2. Ius publicum, ius privatum
Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir ius privatum. Pasak Ulpiano, vie?oji teise liecia valstybes reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Vie?osios teises normos buvo imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygi?kai ju laikytis.
Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius sudaryti ar nesudaryti, pateikti ie?kini ar ne. R. vie?oji teise nunyko zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir vie?uosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.

3. Romenu teises periodizacija
Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m., rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija skirstoma i 4 laikotarpius:
3. seniausiu laiku arba archai?kas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e. vidurys).

Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.
3. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado daug belaisviu ir svetim?aliu. Tai leme naujos teises ?akos – ius gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reik?mes turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.
3. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato laikotarpis.

Nauji teises ?altiniai – senato ir princepso leidziami aktai. R. t. pasiekia auk?ciausia i?sivystymo lygi.
3. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565 m.m.e.

(Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma supaprastinti, unifikuoti teises ?altinius. Dideja imperatoriu (dominus) konstituciju reik?me.
4. Romenu teises ?altiniai ir ru?ys
Pagrindiniai teises ?altiniai:
1. Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu ra?ytiniu istatymu. Nera?ytoji paprotine teise sudare salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas bandymas kodifikuoti.
1. istatymai; Respublikos laik-piu istatymas (lex) rei?ke tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp. laik-piu.

Prie? tai (ir XII l. ist.) – uzra?yti paprociai. Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo (vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad jie privalomi visiems gyventojams.
1. senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais. Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet sprendziama i?vada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai, principato pabaigoje senatas tik i?klausydavo prane?ima apie senato nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis imperatoriaus konstitucijoms.
1. imperatoriu konstitucijos; Imperatoriu leidziami norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai aktai, labiausiai pana?us i istatymus), mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems valdininkams), dekretai

(imperatoriaus kaip auk?ciausio teisejo sprendimai) ir reskriptai

(atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.). 1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus iuris civilis

(Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas (imperat. konstituc. rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai, 50 knygu), institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus, “vadovelis”,

4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo ipediniu noveles iki 582m.).
1. pretoriu ediktai; tam tikro rango R. magistratu manifestai, kuriuose skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules, kurios suteike galimybe tenkinti ie?kinius ir salygas. Pretorine teise aktyviai veike ius civile.
1. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji komentatoriai – pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir principato laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises ?altinio statusa. I a. i?siskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir sabinieciu. 2/3 Digestu –

Ulpiano ir Pauliaus veikalai.

5. Romenu teises recepcija
Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) i?silaike iki 1453 m.
Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp. teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas daug ?imtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant R.t. didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu laiku
R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu paai?kinimais arba komentarais (glosos). ?ios krypties atstovai – glosatoriai. Jie labiau domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau demesio skyre postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta veikiancia teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja, taciau jis pats buvo R.t. sistemos produktas.

6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas
Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais realizuoti tuos savo interesus, kurie neprie?tarauja teisei. Seniausiais laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale
– barbari?kas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties ribose. Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a. pabaigos imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja teismo, kaip valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio subjektyvines teises, valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija
– ju veikla tiesiogiai susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu sprendimu vykdymu. R. valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi teises pazeidimo faktu, t.y. asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti kazkas trukdo, turi teise pateikti ie?kini. R.t. teige, kad ne subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo teises gynimo pagrindas. R. poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti tik tada, jei ji buvo uztikrinta ie?kinine gynyba. Subjekt. teises gynimo formule: “ie?kinys – subjektyvine teise”. Nera ie?kinio, nera ir teises.

7. Ie?kinio savoka ir ru?ys
Ie?kinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo prielaida. Digestuose ie?kinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik- piu pretorius turejo teise suteikti ie?kinine gynyba reikalavimams, kurie atsirado i? naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Ie?kiniai: daiktiniai (actio in rem), asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas.
Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai – jei ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ie?kovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius santykius. ?ie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, i? anksto zinomas atsakovas. Dar skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios.
Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises ie?kinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas bonae fidei ie?kinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme, i?siai?kindavo tikraja ?aliu valia – tai, ko ?alys sieke sudarydamos sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme para?yta. Daiktiniai ie?kiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes: del pazeistu turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); baudiniai (actiones poenales); mi?rus (actiones mixtae). Dar skiriami actiones utilis
(i?vestiniai ie?kiniai), kai teisejui pavesdavo nagrineti byla pagal jau esama ir praktikoje pripazinta ie?kini. Keiciantis civiliniams santykiams atsirado actio ficticiae (ie?kiniai su fikcija). Atskira grupe sudare kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).

8. Civilinis(legisakcioninis) procesas
Yra 5 pagrindines legis actiones formos:
1. legis actio sacramento
I? esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima apresti ivairius ie?kinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma.
Susidaro i? dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: ?alys prie? magistrata i?kilmingais zodziais viena kitai parei?kia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu, kuri vadinosi sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas pralo?e sakramentum, neteisiosios ?alies pinigai atitenka izdui. Ie?kinyje del daikto butinas daikto pateikimas teismui. Ritualas: ie?kovas laikydamas vindicta taria formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso jam ir po to vindikta paliecia daikta. ?is veiksmas vadinosi vindicatio. Po to – atsakovo veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti daikta.
Ie?kovas siulo atsakovui paskirti sacramentum. Litiscontestatio – ?alys kreipiasi i i? anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais. In iure gincas nebuvo sprendziamas i? esmes. In iudicium: ?alys tuoj pat po liticontestatio dalyvaujant magistratui i?sirenka savo teiseja i? privaciu asmenu.
2. legis actio per manus iniectionem buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ie?kiniams spresti. Ie?kovas atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam tikra formule, jei atsakovas cia pat nesumoka, ie?kovas gali ji vestis pas save ir sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu ir skelbia skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka i dalis.
Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo padaryti isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.
3. legis actio per pignoris capionem
Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui.
Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir vie?o pobudzio reikalavimams.
4. legis actio per iudicis postulationem
Skyresi tuo, kad po ?aliu parei?kimu buvo pra?oma, kad magistratas paskirtu teiseja.
5. legis actio per condictionem
Ie?kovas prane?a atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti i?sirinkti teiseja. (pretenzijos prie? magistrata i?destymas, po to condictio
(prane?imas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu i?sirenka teiseja, po to – in iudicium).
Butina legisakcioninio proceso salyga – ?aliu dalyvavimas. Atsakovo dalyvavimas – ie?kovo reikalas.

9. Formuliarinis procesas
Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2
Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo na?ta perkeliama pretoriui.
?alys gali reik?ti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga – suteikti jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco teisine esme ir i?desto ja specialiame ra?te (formula) teisejui. Pagal ja vyks teisena stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti naujiems gincams, kuriu nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti nurodomas teisejas, ie?kovo pretenzija, sudetingesnese bylose – aplinkybes, pavedama teisejui i?teisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei pasitvirtins. (2 dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti ie?kovui formule. Pretorius savo nuoziura galejo sura?yti formule ie?kovui, kurio teise nebuvo numatyta ius civile (pretoriniai ie?kiniai, pagrindas – faktine padetis). Kartais pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2 stadijos – in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu pretoriaus ediktas panaikino ie?kovo teise jega atvesti atsakova, taip pat ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam procese, yra litiscontestatio, jo reik?me – perduoti byla teismui. Po jo atsiranda teisiniu pasekmiu: ie?kovas praranda ie?kini, t.y. jis negali antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas neivyko ar nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistaves tarp ?aliu iki ?io momento, nustoja galiojes.
Atsiranda naujas santykis -– ?aliu isipareigojimas paklusti teismo sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti, ar tos aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su ie?kovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ie?kini ie?kovui. Po litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ie?kovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi ?alys susitare nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu apeliaciju, kadangi nebuvo teismu pakopu. Ie?kovas galejo kreiptis i pretoriu, irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ry?keja tendencija asmenine atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro ie?kinio.

10. Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines teises gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis procesas – prie?ingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine- teisine bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas i?stume formuliarini ir absoliut. monarchijos pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo sfera i?siplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo teise spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo spresti kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. ?aliu i?kvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines valdzios atstovui. Ie?kovo skundas ira?omas i teismo istaigos protokola, po to oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia – ie?kovo pretenzijos i?destymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis ?ia pretenzija gincys.
Priimta sprendima galima buvo skusti auk?tesniajam pagal ranga magistratui
(apeliacija). Sprendimo vykdymas – paskutine proceso stadija, jam nebereikejo specialaus ie?kinio. I?saugojo daug normalaus civilinio proceso bruozu – ?aliu rungimosi principas, teismas pradeda darba esant ie?kovo parei?kimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei pra?e ie?kovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo vie?umo principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne reik?me igijo ra?tvedyba. ?alys privalejo imoketi zymini mokesti, kuri panaudodavo kanceliarinems i?laidoms padengti.

11. Ie?kinine senatis
Ie?kinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine tvarka gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje atsirado gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto teiseje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareik?ti atskiru kategoriju ie?kinius. ?ie terminai budavo ganetinai trumpi. Ankstyvojoje epochoje civiliniu ie?kiniu neribojo jokie terminai. Kol egzistuoja teise, egzistuoja ir teise i ie?kini. Pretoriai pradejo riboti (1 metu terminai), ie?kiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto trukumams –
6 men., kai kurie civ. ie?kiniai del paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado terminai ir kitiems civ. ie?kiniams. Ie?kinines senaties termino kategorija
R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ie?kini - 30 metu) R. teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo ie?kinines senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti.
Terminuotose sutartyse ie?kinines senaties termino pradzia buvo laikoma diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del daiktines teises ie?kinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to laiko, kai savininkas igydavo teise i ie?kini, t.y. kai jis suzinodavo, kur jo daiktas. Ie?kinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama arba sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram laikui nutraukia termino eiga. Ie?kinines senaties termino pabaiga panaikindavo teise i ie?kini, taciau reikalavimo teise ar teise i daikta tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.

12. Status libertatis
Status libertatis - viena i? caput sudetiniu daliu. Status libertatis turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra didelis skirtumas. ?eimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris
(svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae
(?eimininko valdzioje). Tik vergo ?eimininkas galejo kreiptis i teisma.
Vergo ?eimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai.
Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio vardu ir naudai. ?eimininkas galejo suteikti vergui ukini savaranki?kuma, mokant ?eimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo i?laisvinti
?eimininkas. Normalus i?laisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug formaliu ir neformaliu i?laisvinimo budu. I?laisvintieji savo teisemis nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje i?laisvintasis savo patrono atzvilgiu i?saugojo tris pagrindines pareigas - obsequim, operae ir bona.

13. Status civitatis
Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas, prie?as, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta i? 5 grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove jais buve, i?imtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus i R. teritorija), latinai, peregrinai, i?laisvintieji ir kolonai. Tik Romos pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu - patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo teise pasisavinti zeme i? valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisi?kai tai laisvo zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini statusa. Jie iejo i patriciju ?eimas ir gimines kaip sakrali?kai ir teisi?kai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visi?ko subjekti?kumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeni?kai laisvi ir nepriklausomi.
Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti auk?tu valstybiniu pareigu, buti senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. I? esmes nera skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), i?skyrus 2 atvejus: - draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu vir?une – luomai cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R. pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise sukurti ?eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).

14. Status familiae
?eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai
?eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu ?eima buvo patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo i?orinio pasaulio sistema, kurios vienintelis ?eimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su i?oriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu poziuriu vienoda tiek ?eimos nariams, tiek ir ?eimos turtui. ?i absoliutine pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, ?eimos teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reik?me liko tik apibudinant vyro valdzia zmonai. R. ?eima buvo suskirstyta teisiniu poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei priklause tik pater familias, t.y. ?eimyniniu poziuriu visi?kai savaranki?ki asmenys. Visi kiti ?eimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei zmona, kuri santuokoje cum manu ?eimoje uzeme dukters padeti, buvo personae alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias mirties ?eima paprastai suskildavo i keleta savaranki?ku ?eimu. Taciau jie ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.

15. Caput. Caput deminutio.
Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo, kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias.
Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau, prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media ivykdavo tada, kai zmogus, i?saugodamas laisves statusa, netekdavo R. pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet i?saugodavo jas pagal iuris gentium.
Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia pasikeitimu. Asmuo i?saugo laisves ir pilietybes statusus, taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios ?eimos, kuriai priklause, atzvilgiu. Del minima visi?kai nutrukdavo ankstesnieji ?eimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).

16. Status
Teisnumas rei?kia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga - veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui.
Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reik?ti savo valia. Pagal amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu buvovisi?kai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25 metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo suteikta teise pra?yti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma.
Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo apribotas.

17. Juridiniai asmenys
Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises subjekto, ukinio gyvenimo savaranki?ko vieneto ideja, nors ir nesuformulavo juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik i?kele juridinio asmens ideja, bet ir suteike jai praktine i?rai?ka, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta, nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum
(turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. ?vietimui, mokslui, paramai ir t.t. ?iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius ?io teises subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas i? susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3.
Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius veiksmus.