Римское частное право

| Категория реферата: Рефераты по государству и праву
| Теги реферата: учет диплом, отчет по практике
| Добавил(а) на сайт: Яушкин.

18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra commercio.
Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai – teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai, kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo galima ginti tik i? res corporales atsirandancias teises, nes tik res corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno nors teises, kylancios i? res incorporales, tai jos galejo buti ginamos actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje – daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanuoti ir t.t., daiktai, i?imti i? komercines apyvartos – daiktai, kurie negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ?ie i?samus daikto i?emimo i? civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dievi?kajai teisei): a) res sacrae – ypatingu ?ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (?ventyklos, altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai i?reik?ti
(kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be ?vento akto gyne dievai
(miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri daiktai) – oras, juros bei ju krantai. ?ie daiktai priklause visiems; b) res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vie?asis turtas: pvz. keliai, aik?tes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi
(valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ru?ys priklause valstybei.

19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.
Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes, vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai), seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. ?iu formu tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu ?eimos ukini pagrinda, apyvartos kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo mazesne reik?me. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai, kuriuos galima perkelti i? vienos vietos i kita arba kurie patys juda.
Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems ?iems daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant pavir?iaus, priklauso pavir?iui”. ?i klasifikacija turi tam tikra ry?i su daiktu klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res mancipi perdavimo budams.

20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizi?kai sunaikinami viena karta juos pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais.
Nesuvartojami daiktai nei?nyksta jais naudojantis, o jei ir i?nyksta, tai palaipsniui. ?ios klasifikacijos reik?me i?ry?kejo prievolineje teiseje, nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis.
Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.
Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti i? daugelio ivairiu sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai, namai, spintos). ?iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes).
Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines.
Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios ru?ies fizi?kai savaranki?ku daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ?ie daiktai galejo buti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris i?likdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.
Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

22. Daiktiniu teisiu savoka ir ru?ys.
Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1) tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species).
Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir prana?umo teise. Pirmuoju atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i? vienu ranku i kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu susijusi daiktine teise.
Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie santyki tarp subjekto ir daikto. ?iuo atveju kalbame apie santyki tarp keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i? ju su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir
“ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ?ioms teisems priklause servitutai, uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie ?iu teisiu prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise.

23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.
Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas nesuteikia teises pareik?ti ie?kini bet kuriam pazeidejui, valdymas neatsinaujina ipso iure sugrizus i? nelaisves, tiesiogiai nepereina paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti.
Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti
?iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis rei?ke faktini daikto turejima – corpus. ?io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas rei?ke nora pasilikti daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i? pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui.

24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.
Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:
2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.
2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia). a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi ?alys del to susitaria. b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien remiantis valios i?rei?kimu, jei daikto valdytojas parei?kia esas pasiryzes perduoti ?iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.
4) Sugebejimas igyti valdyma. ?iai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reik?me. Asmenys, kurie buvo kieno nors valdzioje, negalejo savaranki?kai igyti turtiniu teisiu.
4) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise i? esmes nepripazino valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras i?imtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i? esmes leido.
4) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise.

Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie? savo valia netenka galios vie?patauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1. corpore (pvz. valdytojas i? baimes atsisako savo zeme atsiimti i? okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta arba mir?ta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

25. Valdymo apsauga
Viena i? pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta, bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo prie?ingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ie?kiniais, o posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai.
Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b) interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti atimtas i? faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a) interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei i? valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo ginamas asmuo, i? kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas,
?iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis: interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. ?ie interdiktai buvo ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.

26. Nuosavybes savoka ir ru?ys.
Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo i?vengiama formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. ?iais atvejais igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei i? valdytojo buvo atimamas daiktas, jis galejo pareik?ti ie?kini, jo formuleje buvo daroma prielaida, kad ie?kovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos.
Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, i?nyko po to, kai
Karakula 212m. prakti?kai visiems R. imperijos gyventojams suteike pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui uzdetas ivairias prievoles.

27. Nuosavybes teises ry?ys su daiktine teise.
Daiktine teise yra asmens juridinis vie?patavimas daiktui. Pats vie?patavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena i? pagrindiniu teisiu.
Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija, yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu ?ia pagrindine teise.

28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.
Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija, kuri pa?alina galimybe tretiems asmenims ki?tis i svetima nuosavybe). Jau viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise; papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius utendi et fruendi rei?kia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi rei?kia to daikto tur?jimo teis?, bet ne jo valdymo fakt?. Vadinasi, savininkui praradus faktin? valdym?, nebuvo prarandama nuosavyb?, o drauge ir ius possidendi. Savo teises savininkas gal?jo ?gyvendinti pretorini? procesini? priemoni? pagalba, reikalaujant i?duoti jam priklausant? daikt?. Ius disponendi - tai teisinio disponavimo daiktu galimyb?. Tai rei?kia, kad savininkas gal?jo jam priklausant? daikt? parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, prarad?s bet kuri? i? ?i? teisi?, nenustoja b?ti nuosavyb?s teis?s subjektu. Nuosavyb? yra vienalyt? ir elastin? teis?, tod?l nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teis?s d?l ?vairi? apribojim? b?na maksimaliai suma?intos. Teoriniu po?i?riu nuosavyb? yra neribota teis?. Taigi, teis? - tai daiktin? ir autonomin? asmens teis? valdyti (naudoti ir disponuoti materialiu daiktu), kuri i? esm?s yra neribojama, ta?iau tik tiek, kiek ji nepa?eid?ia egzistojan?ios teis?tvarkos.

29. Pirminiai nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?dai.
Usucapio (?gyjamoji senatis) - tai nuosavyb?s teis?s ?gijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda d?l jo valdymo ?statym? nustatytam laikotarpiui.
Usucapio institucijos tikslingum? rom?nai pagrind? b?tinumu panaikinti teisin?s pad?ties netikrum? daikto nuosavyb?s sferoje. ?iuo b?du gal?jo pasiremti ir asmenys, kurie ?gijo kok? nors daikt?, nesilaikydami reikiamos teisin?s formos ir tod?l ne?gijo nuosavyb?s teis?s. Usucapio tur?jo 5 pagrindinius bruo?us: 1) Res habilis - apib?dino objekt?, ? kur? galima buvo ?gyti nuosavyb?s teis? usucapio b?du; 2) Titulus - valdymui daiktas tur?jo b?ti ?gytas teis?tai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri tur?jo egzistuoti bent daikto u?valdymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis valdymas sukelia nuosavyb?s teis?s atsiradim? usucapio keliu. ?is valdymas turi b?ti pagr?stas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia ?? daikt? pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtig? daikto valdymo terminai.
Kilnojamuosius daiktus reik?jo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius -
2 metus. Occupatio (u?valdymas) - seniausias b?das, kuris buvo taikomas
?gyjant nuosavyb? ? u?valdyt? niekieno daikt? (res nullius). Rom?n? teis? res nullius status? pripa?ino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi laukiniai gyvuliai, esantys laisv?je, nepriklausomai nuo to, kam priklaus? sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripa??stami res nullius), thesaurus
(lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidar? ne?manoma nustatyti j? savininko), res derelictae (palikti daiktai - derelikcija -tai atsisakymas nuosavyb?s laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdym? ar galutinai paliekant ?em?s sklyp?) ir res hostiles
(daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys pilie?iui tos valstyb?s, su kuria R. prad?jo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?das, kuris rei?k? esmin? daikto perdirbim?, ?itaip sukuriant visi?kai nauj? daikt?. Nuosavyb?s teis?s klausimas sprend?iamas atsi?velgiant ? tai, ar naujai sukurt? objekt? galima buvo gr??inti ? pirmyk?t? pad?t?, ar ne. Sujungimas ir sumai?ymas. Accessio ved? prie nuosavyb?s ?gijimo ?alutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo prijungti prie pagrindini? daikt? ir tuo b?du ekoominiu po?i?riu tapo j? sud?tine dalimi. ?is procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui taisykl?s pagrindu. Confussio (skys?iams) ar commixio (kieti) b?du sumai?yti daiktai, jei j? negalima buvo atskirti, sudarydavo bendr? nuosavyb?. Vaisi? ?gijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui, kuris nuosavyb?s teis? ? vaisius ?gydavo pirminiu b?du, i?imtis tik vaisiams siuar?ja prasme. Daikto savininkas, i?nuomodamas savo daikt?,
?galioja nuominink? juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio b?du ?gyja nuosavyb?s teis? ? juos. S??iningas valdytojas ?gyja nuosavyb?s teis? ? vaisius nuo j? atsiskyrimo momento. Vienintel? buvo s?lyga, kad vaisi? atsiskirymo momentu subjektas b?t? s??iningas valdytojas.

30. Iрvestiniai nuosavybлs teisлs бgijimo bыdai.
Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svлrлjas, 5 liudytojai, res mancipi бgijлjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybлs perdavimo mancipatio bыdu objektas buvo tik res mancipi. Рio akto dalyviais galлjo bыti tik R. pilieиiai. In iure cessio (perleidimas teisme) - tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidлjas buvo atsakovas, o бgijлjas - ieрkovas. In iure cessio bыdu buvo galima perduoti nuosavybж б res mancipi ir res nec mancipi. Рiuo bыdu taip pat buvo galima бgyti ar atsisakyti nuo servitutш bei kitш teisiш, galлjo naudotis tik R. pilieиiai.
Traditio (perdavimas)- рi forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sаlygos: daiktas turлjo bыti faktiрkai perduotas, perleidimo faktа turлjo lydлti perleidлjo valia perduoti nuosavybж bei priлmлjo valia tа nuosavybж бgyti iusta causa, turлjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrлsi nuo mancipatio ir in iure cessio: traditio galima бvykdyti рalims nedalyvaujant, t.y. per treиiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure cessio, бtepus sаlygas ir terminus, buvo niekinлs, tai traditio - ne.
Negalima perduoti tik servitutш, nes tai res incorporales, jiems negalima taikyti valdymo; traditio negalлjo padaryti tas, kas nevaldл, arba nelaikл daikto.

31. Nuosavybлs teisлs gynimas.
Pagrindiniai ieрkiniai, tarnavж savininko nuosavybлs teisлs gynimui R.t. buvo rei vindicatio (vindikacinis ieрkinys) ir actio negatoria (negatorinis ieрkinys). Рie ieрkiniai turлjo daiktinб pobыdб, priklausл pretorinлms gynybos priemonлms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis turлjo teisж naudotis posesorine gynyba, kuriа garantavo atitinkami interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis ieрkinys - nevaldanиiojo savininko reikalavimas valdanиiajam nesavininkui dлl daikto sugrаюinimo.

37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas
Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (su?ad?tuvi?) institutas. 3 santuokos arba manus ?monai sudarymo b?dai: Confarreatio – religinis aktas.
10 liudytoj?, ?yniai, tik tokioje santuokoje gim? vaikai gal?jo tapti auk?tais ba?nytiniais pareig?nais; Coemptio – ?monos tariamas pirkimas i? jos pater familias arba glob?jo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir sv?r?jas su svarstykl?mis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. ?ie b?dai
– tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu – vienintel? santuoka. Sudaroma paprastu besituokian?i?j? susitarimu, lydima kai kuriu buitini? papro?i?. Kad santuoka b?t? teis?ta, reik?jo: 1) am?ius
– vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuok?; 3) ius conubii. B?tina teisin? santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per vis? santuokos laik? i?likt? tos s?lygos, kurios buvo b?tinos susituokiant.
Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno i? sutuoktini? mirtimi. Santuokos nutraukimo pagrindu pirmiausiai b?davo capitis deminutio. Santuok? cum manu galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu gal?jo b?ti nutraukta ne tik abiej? sutuoktini? susitarimu, bet ir vieno valia. Teisini? pagrind? santuokai nutraukti nereik?jo. I?tuokos principas
– vienas pagrindini? ?eimos princip?. Turtin?s sankcijos – jei kaltas vyras, jis prarasdavo donatio, jei ?mona – krait?.

38. Sutuoktini? tarpusavio santykiai
Cum manu santuokoje ?mona paklusta vyro vald?iai. Pana?iu ? vindikacin? ie?kin? vyras gal?jo susigr??inti ?mon?, palikusi? namus, gali ?vairiai bausti, net u?mu?ti, parduoti vergov?n. ?mona neturi teisnumo. Ji yra savo vyro ?p?din?, bei savo agnat?. Sine manu ?mona i?saugodavo savo teisin? status?. Jokios drausmin?s vald?ios vyras neturi. Ji gal?jo sudaryti su savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draud?iamas. Kiekvienas i? sutuoktini? buvo turtiniu at?vilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam reik?ti negarb?s ie?kini?. Vienas kit? privalo saugoti. I?laikyti ?eim? buvo vyro pareiga. ?mona ir vaikai gal?jo reikalauti i?laikymo. Santuokos sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis – dos, j? i? savo turto i?skirdavo ?mona arba jos pater familias ar glob?jas. ?forminamas specialiu aktu. Dos tur?jo apsaugoti vyr? nuo i?tuokos ?monos iniciatyva. Donatio – ikivestuvin?s dovanos ?monai. Lygus dos, kaip ?monos teisi? garantija.

39. T?v? ir vaik? tarpusavio santykiai
T?v? ir vaik? santykius apsprend? patria potestas. R.t. pripa?ino tik t?vo vald?i? vaikams. Motina ? savo vaikus netur?jo joki? teisi? net ir po jo mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo vaik? agnate. Santyki? pagrindas – teis?ta santuoka ir teis?ta ?eima.
Nesantuokiniai vaikai teisiniu po?i?riu buvo svetimi savo t?vams. V?liau pripa?ino motinos ir jos gimini? at?vilgi? kognatais. T?vo netur?jo.
Asmenini? santyki? sferoje nuo pater familias priklaus? naujagimio gyvenimas. Teisini? santyki? sferoje vaikai – personae alieni iuris. T?vas atsak? u? vaik? deliktus padaryt? ?al?. Laikui b?gant patria potestas prarado savo patriarchalin? pob?d?. Turtas, kur? s?nus ?gydavo tarnaudamas kare ar valstybin?je tarnyboje, buvo jo nuosavyb?. V?liau – ir i? motinos ar jos giminai?i? paveld?tas turtas. R. imperijos pabaigoje i? patria potestas liko tik ?e??lis. Buvo pripa?intas vaik? turtinis nepriklausomumas. ?eima jau nebe teisinis vien?tas, bet savaranki?k? teisini? santyki? subjekt? s?junga. Neteis?tus vaikus galima buvo ?teisinti legitimatio b?du. Galima buvo ?s?nyti ir svetimus vaikus (arrogatio).

40. Paveld?jimas pagal testament?.
Pagal R.t. testamentas – viena?alis palik?jo paskutini?ja valia paremtas sandoris, ?vykdytas laikantis nustatyt? formalum?, siekiant paskirti savo teisi? ir pareig? per?m?j? (?p?din?). Paveld?jimui pagal testament? teikiama pirmenyb?. Senoji ius civile ?inijo 2 testamento r??is: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurij? susirinkimuose. Antrasis
– prie? i?siruo?usius m??iui karius. Abi r??ys buvo pakankamai nepatogios, tod?l atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai pritaikytas palik?jo interesams tenkinti. Jis vis? savo turt? perduodavo jo paties pasirinktam patik?tiniui, kuris ?sipareigodavo ?vykdyti visus palik?jo patvarkymus d?l turto jo mirties atveju. Ra?ytin? mancipationem forma labai paplinta. Tur?jo b?ti liudytoj? u?antspauduotas ir pasira?ytas.
Buvo ir vie?ieji testamentai. Reik?jo tam tikr? materialini? s?lyg?.
Testatorius tur?jo tur?ti testamentin? teisnum?. Testamentas tur?jo b?ti sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausi? s?lyg?
– institutio heredis – vis? palikim? testatorius tur?jo palikti vienam
?p?diniui. Antrojo ?p?dinio paskyrimas. Testatorius gal?jo panaikinti testament?, sudarydamas nauj?. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per penkias dienas nuo testatoriaus mirties tur?jo b?ti i?kilmingai atpl??iamas magistrat? ir paskelbiamas.

41. Paveld?jimas pagal ?statym? (ab intestato)
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento d?l koki? nors prie?as?i? negalima buvo ?vykdyti, buvo ?aukiami ?p?diniai, turintys teis? paveld?ti pagal ?statym?. 3 paveld?jimo pagal ?statymus (ab intestato) sistemos: 1- senosios ius civile paveld?jimas pagal ?statym?, kurios pagrindas – agnatin? giminyst?. Paveld?jimo teis? priklaus? trij? eili? gimin?ms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi mirusiojo vald?ioje buv? asmenys. Sui heredes teis? paveld?ti laik? savaime suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminyst?s laipsnio, tai s?lygojo palikimo dalijim? kartomis. Nesant ?p?dinio sui heredes, paveld?ti b?davo
?aukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnat?, buvo ?aukiami gentiles, t.y tos genties, i? kurios buvo kil?s palik?jas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo giminai?iai atsisak? priimti palikim? ar mir?, jis neatitekdavo kitiems pagal eil? ?p?diniams, tapdavo i?mariniu (? i?d?) arba niekieno. 2 –
Pretorin? paveld?jimo teis?s sistema – sen? ir nauj? paveld?jimo teis?s nuostat? derinimas. Pretorius savo ediktais ?auk? ir kitus ?p?dinius, ne pirmos eil?s gimines. Jis suteikia kai kurias paveld?jimo teises kraujo gimin?ms. Pretoriaus ediktas nustat? 4 ?aukiam? paveld?ti ?p?dini? eiles: unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde cognati (visi kraujo giminai?iai); unde vir aut uxor (mirusiojo sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (r?m?si tik kognatine giminyste) –
?aukiami paveld?ti visi vyri?kosios ir moteri?kos gimin?s kognatai. 4 eil?s: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsn? ascedentai (motina, t?vas, mo?i?t? t.t.); netikri broliai ir seserys ir j? vaikai; kiti ?alutin?s eil?s giminai?iai.

42. Prievol?s (obligatio) samprata. Prievol?s ?alys.
Prievol? yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas – skolininkas privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikr? veiksm? arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teis? reikalauti i? skolininko, kad jis ?vykdyt? savo pareig?. Pagal XII lenteli? ?statym? skolininkas atsak? savo asmeniu. Laikui b?gant skolininko asmenin? atsakomyb? pasikeit? turtine. Respublikos laik-piu prievol? buvo traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievoli? apsaugai tarnavo ie?kiniai in personam. Prievol?s objektu gal?jo b?ti ir daiktas. Ta?iau kreditorius gali j? gr??inti tik i? skolininko. Nuo prievol?s atsiradimo prad?ios numatytas prievol?s pasibaigimo laikas (?vykdymas). Prievol? grind?iama
?ali? lygyb?s principu. I? prad?i? prievol?s teisin?s pasekm?s lie?ia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo j? nustatant. V?liau imta leisti atstovavim?, asmen? pasikeitim? prievol?je. Novacija – pasibaigimas pradin?s prievol?s, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir suk?rimas naujos prievol?s, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas b?das – cedentas, skirdamas asmen?, kuriam nor?jo perleisti savo reikalavimo teis?, savo atstovu, ? ie?kinio formul? ?ra?ydavo i?lyg?, kad visa tai, k? cesionarijus i?ie?kos i? debitoriaus, jis turi teis? niekam neatsiskaitydamas ?jungti ? savo turt?.
Toks atstovas – procurator in rem suam (?galiotasis savo naudai). J? santykiai pagr?sti pavedimo sutartimi. Teori?kai R. teis? niekada nepripa?ino teisi? perleidimo prievol?je. Buvo teikiama tik teismin? interes? apsauga. Ceduoti buvo leid?iama ne visas teises. Jeigu reik?jo pradin? skolinink? pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo.
Prievoli? pus?se gali b?ti vienas ra daugiau asmen?. Vienas skolininkas arba kreditorius gal?jo b?ti pagrindinis, kitas – ?alutinis. Keletas kreditori? ar debitori? gal?jo tur?ti dalin? arba solidarin? teis? arba pareig?.

43. Prievoli? atsiradimo pagrindai. Prievoli? r??ys.
Du pagrindiniai prievoli? atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir teis?s pa?eidimai (delicta). V?liau atsirado prievol?s, kurios buvo kilusios ne i? sutar?i? ir ne i? delikt?. Buvo vadinamos prievol?s tarsi i? sutarties ir tarsi i? delikt?. Sutartys – svarbiausias prievoli? ?altinis.
Tai tam tikras dviej? ar daugiau subjekt? susitarimas. Pereinam?ja sutarties forma senojoje rom?n? teis?je buvo paskolos sutartis – nexum, aktas analogi?kas mancipacijai, sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir sv?r?jui, jos formuluot?je jau yra sankcija. Stipuliacijos sutartis atsirado III a.pr.m.e. Stipulatio – ?odinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Laikui b?gant, vis didesnis d?mesys kreipiamas ? ?ali? vidin? vali?, skolininkas buvo atlaisvintas nuo asmenin?s atsakomyb?s, atsak? turtu, sutartis prad?jo dalinti ? contractus (teis?s pripa?intos, ie?kiniu garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai, neatitinkantys joki? sutar?i? tip? ir d?lto neturintys teisin?s galios). 4 prievoli? i? sutar?i? tipai: a) jei prievolei atsirasti pakanka vien ?ali? susitarimo
(konsensualin? sutartis); b) jei i? daikto perdavimo (realin? sutartis); c) jei prievol? atsiranda i?tarus ?odin? formul? (verbalin?); d) jei nustatyta ra?ytin? forma (literalin?). Bevard?s sutartys – kurios neatitiko joki? tip?. Respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvin?s teis?s sutartimis – formalizmas jas lyd?jo visuomet. Dauguma realini? ir konsensualini? sutar?i? priklaus? geros s??in?s sutar?i? r??iai. Sutartys dar buvo skirstomos ? viena?ales ir dvi?ales. Sinalagmatin?s – dvi?al?s, kuriose ?alys turi pri?in?s lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).

44. Sutar?i? galiojimo s?lygos.
Tam, kad sutartis galiot?, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai: sutarties dalykas, pagrindas ir ?ali? valia bei jos i?rei?kimo b?das. Dalykas – k? debitorius
?sipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teis? reikalauti i? jo. Dalykas turi atitikti 4 s?lygas: a) juo negali b?ti veiksmas prie?taraujantis teisei ir geriems papro?iams; b) jis turi b?ti ?manomas ?vykdyti; c) jis turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi b?ti ?sipareigojimas kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir pasi?ad?ti turi debitorius, o ne kitas asmuo. Prievol?s pagrindas – artimiausias betarpi?kas tikslas, d?l kurio sudaryta sutartis. Klasikin?je teis?je, jei sutarties pagrindas yra netinkamas arba liko ne?vykdytas, prievol? buvo laikoma negaliojan?ia.
Sutartys, kuri? galiojimas priklaus? nuo j? pagrindo tinkamumo, vadinamos kauzalin?mis. ?ali? valia ir jos i?rei?kimo b?dai – kadangi sutartis yra
?ali? susitarimas, negali b?ti sutarties be ?ali? valios sutapimo. D?l valios yd? sutartis negalioja ?iais atvejais: 1. kai yra vien debitoriaus
?sipareigojimas, bet n?ra kreditoriaus sutikimo, i?skyrus votum – pa?adas dviems, kuris galioja savaime – ir pollicitatio – pa?adas miestui, jei buvo padarytas teis?tu pagrindu; 2. kai nesutampa ?ali? valios laikas; 3. kai sutikimas n?ra rimtas, duotas juokais. Valios i?rei?kimo formos gali b?ti
?vairios. Pagrindin?s: ?odis ir ra?tas. ?ali? valios ir i?rei?kimo sutapimas: 1) jei abiej? ?ali? valia netikusiai i?reik?ta, tai senoji R.t. pirmenyb? atiduodavo valios i?rei?kimui; 2) jei valios i?rei?kimas neatitinka tik vienos ?alies valios, ir kita ?alis apie tai ne?ino, tai ta taisykl? negali b?ti bes?lygi?kai taikoma. Error (klaida) – subjekto neteisingas suvokimas aplinkybi?, paskatinusi? j? sudaryti tam tikr? sandor?. Klaida tur?jo teisin? reik?m?, jeigu suklydimas yra esminis: a) error in negotio – klaida d?l sutarties esm?s – ji gali ?vykti esant neformalioms sutartims; b) error in persona – klaida d?l asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, tapatyb?s; c) error in corpore – klaida d?l sutarties dalyko. 3) asmens valia sutartyje tur?jo b?ti i?reik?ta s?moningai ir savaranki?kai, laisvai, be i?orin?s neteis?tos ?takos. 4) asmuo turi b?ti teisnus ir veiksnus. Neesminiai elementai – s?lygos ir terminas.

45. Prievoliu pasibaigimo budai.
Romoje galiojo taisykle: kokiu budu mes istojame i prievole, tokiu ir nuo jos i?silaisviname. Prievoles pasibaigimas – solutio. Seniausiais laikais solutio rei?ke skolininko i?laisvinimas i? grandiniu, veliau – nuo asmenines priklausomybes kreditoriui ir pagaliau prievoles ivykdyma.
Prievoles pasibaigdavo: prievoles ivykdymas – svarbiausias budas. Prievole galejo ivykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko sutikimo. Ja ivykdyti reikejo kreditoriui arba asmeniui, kuri jis nurodys.
Buvo reikalaujama, kad vykdytojas butu asmuo, turintis teise disponuoti savo turtu. Ivykdyma priimti galejo tik veiksnus asmuo. Reikalavimai: 1.
Ivykdymas turejo tiksliai atitikti prievoles turini. 2. Jei kreditorius atsisako priimti prievole arba negali jos priimti del to, kad, pvz. i?vykes, tai skolininkas gali perduoti skolos suma su procentais depozitan i izda. 3. Jei debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, tai teise iskaityti eilini mokejima i ta ar kita skola priklauso skolininkui. 4.
Ivykdymo vieta pripazistama atsakovo gyvenamoji vieta, o ?aliu susitarimu –
Roma. 5.Prievole turi buti ivykdyta laiku. Iskaitymas (compensatio) – jeigu kreditorius turi reikalavima skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai esant tam tikroms salygoms ?ie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas kita padengia, laikomi ivykdytais ir i?ie?kojimui priklauso tik likutis.
Prievoliu iskaitymo salygos, iskaitomi tik: prie?iniai, galiojantieji, vienaru?iai, subrende, ai?kus reikalavimai. Novacija yra sutartis, kuria egzistuojanti prievole panaikinama, nustatant vietoj jos nauja prievole.
Atledimas nuo skolos ?aliu susitarimu arba viena?aliu kreditoriaus veiksmu.
Buvo atliekamas imaginaria solutio – tariamas ivykdymas. Tariamojo prievoles ivykdymo ru?is yra acceptilatio – kreditoriaus zodinis parei?kimas, kad jis atgavo skola. Skolininko ir kreditoriaus sutapimas viename asmenyje (confusio) – dazniausia paveldejimo keliu. Prievole pasibaigia, nesant galimybes ja ivykdyti – jei prievoles dalykas zuvo be skolininko kaltes, tai fizinis negalimumas ivykdyti prievole. Prievole, kurios dalykas neimanomas, yra niekine. ?alies mirtis prievoles nenutrukdavo, nes ipedinis buvo universalus teisiu peremejas. Tik skolos i? deliktu pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi.

46. Atsakomybe uz prievoliu pazeidima.
Skolininkas uz prievoles neivykdyma, netinkama ivykdyma ir ivykdymo termino praleidima atsake nustatyta tvarka. Romos teisininkai i zalos savoka junge du elementus: a) pozityvius nuostolius,t.y kreditoriaus turetos i?laidos, jo turto netekimas arba suzalojimas; b) negauta nauda, t.y. kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis butu gaves, jei skolininkas butu ivykdes prievole. Dazniausiai zalos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal kreditoriaus interesa. Atlyginami turejo buti tiesioginiai nuostoliai, t.y. artimiausios juridinio fakto, kuris yra zalos atlyginimo pagrindas, pasekmes. Skolininkas atsake uz prievoles pazeidima tik esant jo kaltei.
Kalte: tycine (dolus), neatsargumas (culpa). Tycine: sunkiausia kaltes forma, ?iuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti zala.
Neatsargumas – skolininkas nenumato savo veiklos pasekmiu, bet turi jas numatyti.: culpa lata – didelis neatsargumas ir culpa levis – mazas neatsargumas. Uz culpa lata atsake kaip dolus. Culpa levis sukeldavo atsakomybe tik tada, jei sutartis buvo sudaryta tik jo interesams arba abieju ?aliu interesais. Veliau ?ios kaltes formos gavo culpa in abstracto pavadinima. Culpa in concreto – skolininkas vykdydamas prievole parode maziau rupestingumo negu savo asmeniniuose reikaluose. Casus
(atsitiktinumas) – aplinkybes, sukelusios prievoles pazeidima be skolininko kaltes. Skolininkas uz daikto zuvima del nenugalimos jegos atsake tik tuo atveju, jei iki nenugalimos jegos atsiradimo buvo jo kalte.